Yra vietų, kuriuose privalai apsilankyti. Ne todėl, kad užsidėtum eilinį pliusą – buvau ten – ir paskelbtum apie tai socialiniuose tinkluose. Todėl, kad šaukia pasąmonė. Tą šauksmą išgirdau prieš daugiau nei metus, dar rašydamas „Gaono kodą”, kai važiavau į krepšinio teisėjų seminarą Jonavoje ir pravažiavęs Ruklą rytinės saulės spinduliuose išvydau bažnyčios stogą. Skarulių Šv. Onos bažnyčia – skelbė nuoroda. Turėjau dar keliolika minučių laiko, tai pasukau. Tai, ką išvydau, pribloškė. Ant fasado kukliai prilipęs Jeruzalės kryžius, virš jo – dešimties Dievo įsakymų lentelių simboliai, kuriuos dažniau pamatysi ant sinagogos nei ant katalikų bažnyčios. Supratau, kad tai ypatinga vieta. Ir privalau ten grįžti – ne tik pasigrožėti išore, dvelkiančia ramybe ir senove. Privalau apsilankyti viduje.
Ateinantį sekmadienį Jonavos pakraštyje, Skaruliuose, vyks Šv. Onos atlaidai. Kaip jau maždaug keturis šimtmečius kasmet, ten susirinks daugiau nei pusė tūkstančio žmonių. Jie dalyvaus Mišiose, po jų džiaugsis tradicine agape, bendraus, dalysis prisiminimais. Tai – viena retų progų apsilankyti unikalioje vietoje. Patekti į vidų galima vos kartą per mėnesį, nes Skarulių parapijos, kuri buvo senesnė nei Jonava, nebėra. Nebeliko daugumos gyventojų. Yra tik bendruomenė. Tokia ištikima ir aktyvi, kokių reta, kaip sako Jonavos dekanas klebonas Virginijus Birjotas.
Tačiau aš norėjau ramiai, be blaškymosi, tiesiog pabuvoti Skarulių bažnyčios viduje. Buvau tikras, kad ten yra daugybė paslaptingų dalykų, kurių Lietuvos žmonės nežino arba tiesiog nepastebi. Aš noriu juos pažinti. Įminti, jei įmanoma, tas paslaptis. Arba bent parodyti jas Lietuvai.
„Jurga, važiuojam į vieną įdomią vietą. Būtų faina, jei pafotkintum”, – rašau per „WhatsApp” programėlę žinomai fotografei Jurgai Anusauskienei.
„Žinoma!”, – po kelių sekundžių įsiplieskia mano aifono ekranas.
Drauge pasiimu kaimynų sūnų Vaižgantą, kuris pajuto potraukį fotografijai. „Waze” programėlė siūlo maršrutą ne greitkeliu, o per Musninkus, Upninkus ir kitas mažai Lietuvoje žinomas gyvenvietes. Jos slepia taip pat labai įdomių istorijų. Beje, ar kas nors susimąstė, kodėl ant Musninkų bažnyčios galima pamatyti ir dobilus, ir Dovydo skydą, kurį žydai pasirinko savo simboliu ir kuris pasaulyje žinomas kaip Dovydo žvaigždė?
Vykdamas į panašias „komandiruotes“ visada padarau namų darbus. Šiuo atveju tai buvo pokalbis su Jonavos klebonu V. Birjotu, susitarimas su zakristijonu Regimantu Tameliu ir neišsemiamu žinių šaltiniu, fizikos mokslų daktare Judita Puišo.
Zakristijoną turiu paimti nuo Jonavos Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios. Daug kartų esu lankęsis Jonavoje, tačiau bažnyčią gyvai pamačiau pirmąsyk.
„Barokas”, – žiniuonio tonu sakau Jurgai. Nes pastaruoju metu daugiausia susiduriu su baroku.
„Nepanašu”, – sako ji.
Greitai neriu į telefoną ir pripažįstu klydęs – vienos garsiausių Lietuvos didikų giminių ir Jonavos įkūrėjų Kosakovskių statyta bažnyčia yra klasicizmo architektūros.
Atvykome kiek anksčiau, tad yra laiko apžiūrėti bažnyčią. Aplink verda darbas – šventykla remontuojama, apkibusi pastoliais. Trise einame į vidų. Ten – Lietuvos valdovų paveikslai, popiežiaus Jono Pauliaus II portretas ir kelios marmurinės plokštės su Kosakovskių pavardėmis. Į akis krinta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto portretas su Maltos ordino kryžiumi. Kodėl? Reikės paieškoti paaiškinimo.
„Kaip tu viską pastebi”, – retoriškai klausia Jurga.
„Aš ieškau”, – sakau.
Pasirodo Jonavos dekanas klebonas. Toks linksmas, plataus veido ir šypsenos. Kalbantis tokia ausiai miela Šiaurės Lietuvos tarme. Jis – iš Radviliškio. Prieš porą metų atsidūręs šiuose kraštuose ir pamilęs Skarulius.
„Net ir gyvendamas Radviliškyje žinojau Skarulius. Oninės ir Skaruliai – tarsi sinonimai. Skarulių bažnyčia ypatinga man savo amžiumi. Suvirpina kunigų dūšią. Imponuoja dabartinės bendruomenės atsidavimas, noras ją išsaugoti. Jiems rūpi ta bažnyčia“, – sako klebonas tarme, kuria kalba mano tėčio giminė.
Netrukus pasirodo Regimantas, nešinas įspūdingu raktų ryšulių. Jame – didžiulis rudas raktas, kokio nesu matęs. Tai – raktas nuo Skarulių bažnyčios durų.
Po kelių minučių tas raktas sukasi spynoje. „Niekada neskaičiavau, kiek kartų reikia pasukti”, – su plačia šypsena sako Regimantas ir netrukus praveria senas geležimi kaustytas duris. Skuba išjungti signalizacijos. „Nelabai su ja draugauju. Kai kada nepavyksta susitarti, tada atlekia saugos tarnyba”, – perspėja zakristijonas. Šįsyk susitarė iškart.
Bažnyčia pasitinka gausybe spalvų, vėliavų ir skulptūrų. Jos – medinės, dar XVII amžiaus. „Svarbiausias dalykas – altorius. Seniausias Lietuvoje išlikęs medinis altorius, sukurtas tada, kai atsidarė bažnyčia. Beje, kiek laiko turite, nes galime čia praleisti ir pusę dienos – pralėks nepastebint“, – sako Regimantas.
Laiko turime mažai – mažiau nei porą valandų, nes laukia dar kelionė į pajūrį su Lietuvos krepšinio rinktinės projektais.
Aš daugmaž žinau bažnyčios istoriją ir pasakojimus apie asmenis, kurie su ja susiję. Pirmiausia – Andriejų Skorulskį, kuris lydėjo Mikalojų Kristupą Radvilą Našlaitėlį kelionėje į Jeruzalę. Ten jie abu buvo įšventinti į Šv. Kapo ordino riterius. Šis ordinas gyvuoja iki šiol ir yra susijęs su daugybe paslapčių. Tačiau apie jas kol kas nepasakosiu, noriu pasilaikyti knygai.
Kad ir kiek žinojau apie bažnyčią, jos vidus ir zakristijono pasakojimai atveria naujus vaizdus. Naujus simbolius. Naują viziją.
Sumedėjusios šventųjų figūros, sudūlėję būgnai… „Tai – liutaurai. Jais buvo kviečiami žmonės į mišias”, – aiškina Regimantas. Ir netrukus pademonstruoja akustikos subtilybes, pasitelkdamas senus ir naujus varpelius. Senieji skamba. Naujieji primena karvių skambalus.
Sukti laiptai į antrą aukštą, palėpę. Girgždančios lentos, visiška tamsa, balandžio burkavimas… „Galite įlipti į paukščių išmatas, tai atsargiai”, – perspėja zakristijonas. Atsiveria durelės, kurios matomos iš lauko aukštai. Pro jas – apylinkės vaizdas. Ten – buvusi klebonija, ten – kryžius, prie kurio buvo nešami mirusieji prieš pagerbimą bažnyčioje. Taip ramu ir drauge paslaptinga. Vaižgantas vos neprasmenga grindyse, pataikęs į plyšį tarp lentų.
Nusileidus pasirodo ir Judita. Šypsosi, sveikinasi. Tarsi būtume seni pažįstami. Šilta. Tada prasideda antroji ekskursijos dalis. Skulptūrų paslaptys. Nepasakosiu, nes noriu pasilaikyti knygai. Tačiau tai taip kabina, kad žodžių trūksta. Judita ropščiasi prie Jėzaus altoriaus, norėdama parodyti įrašą, kada paveikslas buvo sukurtas. Pasakoja istorijas, kaip mistiškai Marijos ir Jėzaus paveikslai tris kartus keitėsi vietomis.
Unikalusis altorius. Jo skulptūros. Nežinančio žmogaus akimis – tai tiesiog meno kūriniai. Tačiau juose paslėpta daugybė užuominų. Judita apie jas papasakojo. Kiek daug dar nežinome arba nepastebime savo istorijoje.
Uždarome duris ir keliaujame toliau. Tam, kad grįžtume jau žinodami.
Žurnalistas, rašytojas
Rytis Sabas
