Augustas Kalinauskas, „Šeimos instituto“ bendradarbis, Europos skautas, kultūros žurnalo jaunimui Fortkė redaktorius
Geras klausimas. Ypač, jei kalbame apie santykius tarp žmonių. Kodėl nebūtų galima tiesiog visko mesti, pabėgti ir pasitraukti tuomet, kai atrodo, kad per sunku? Ir tikrai, kodėl ne? Kartais viską palikti tikrai yra vienintelė išeitis. Bet tai gana retas atvejis. Dažniau taip tik atrodo, nes situaciją išgyvenam čia ir dabar ir pažvelgti į įvykius iš bent kiek tolesnės perspektyvos būna sunku. Ką jau kalbėti apie klausimo – kokių pasekmių tai turės artimoje ar tolimesnėje ateityje, kėlimą. Todėl tikrai neturiu iš anksto paruoštų atsakymų. Situacijos skirtingos, kaip ir mes patys, tačiau kartu jos turi ir kai ką bendro. Tad patyrinėkime keletą jų, žvelgdami per kultūros, šiuo atveju kino, prizmę.
Kai kalbame apie senus filmus, o ypač apie lietuviškus, žmonės dažniausiai ima žiovauti arba jų galvose įsijungia keistas mechanizmas, kurio pagalba jie iš kažkur žino, kad apie tai šnekėti neverta. Iš tiesų, prieš keletą metų, kol geriau nepažinojau lietuviškos filmotekos, aš irgi mąsčiau panašiai. Visgi verta atkreipti dėmesį, kad sovietmečiu mūsų kinematografas buvo pasiekęs gan aukštą meistrystę – režisieriai buvo ruošiami Maskvoje ir siekiant užtikrinti kokybę visai Sąjungai į tai buvo dedamos nemažos pastangos. Žinoma, to tikslas nemenka dalimi buvo ir propagandinis, tačiau tiek lietuvių literatūra, tiek kinas puikiai naudojo Ezopo kalbą ir mokėjo kalbėti apie tai, apie ką pats norėjo. O neretai ir priešinosi kurdamas kiną, kuris ironiškai pašiepdavo sovietinę tikrovę bei socrealizmo principus. Puikus to pavyzdys – Algirdo Aramino juosta „Kai aš mažas buvau“. Filmas buvo itin nepalankiai priimtas Maskvos kino kritikų. Kodėl? Iš esmės dėl to, kad jame didžiąja dalimi koncentruojamasi į jauno žmogaus jausmus, o sovietinė realybė pametama iš akių.
Tad kokie tie jausmai? Istorija pradedama paprastai, bet kartu ir labai įtaigiai. Abiturientai Eglė ir Tomas neaiškaus impulso pagauti pabėga iš labai formalios ekskursijos po parodą. Prieš jų akis veriasi viliojantys tuometinio Vilniaus vaizdai, o romantiškose miesto apylinkėse jie netgi patenka į žirgyną, kur draugiškas sargas leidžia jiems pajodinėti. Visa ši pirmosios meilės idilė tęsiasi tol, kol jos neišbando pirmieji sunkumai. Arba tiksliau – pavydas. Eglė mokosi piešti pas profesionalų dailininką ir Tomui ima atrodyti, kad mergina vis labiau tolsta nuo jo. Įrodymais jam tampa vos kelios atsitiktinės situacijos ir staiga prieš jo akis iškyla vaizdas, visai priešingas realybei. Paguodos jis bando ieškoti alkoholyje ir atsitiktinėse kompanijose, tačiau jos neatneša laukto nusiraminimo. Galiausiai jis išsiruošia ieškoti merginos. Ši kelionė gan skaudi – jo nuoširdus naivumas ir pasitikėjimas žmonėmis dažnai išjuokiamas. Tačiau, kai jau atrodo, jog pasiektas dugnas, Eglė pati žengia pirmąjį susitaikymo žingsnį.
Tad ko mus galėtų išmokyti ši istorija? Visų pirma, ji nuostabiai perteikia žmonių troškimą susitikti. Jeigu palygintume šią juostą su Holivudo perprodukcija, niekad nepavargstančia tiražuoti tą patį, atrastume bent keletą esminių skirtumų. Filmas išsiskiria itin nuoširdžiu kalbėjimo stiliumi. Jo braižas nepersmelktas laisvos rinkos ekonomikos dėsniais, todėl jis nevirsta kinematografiniu mėsainiu, kurį norisi kaip galima greičiau suvartoti. Antra, vienu įdomiausių momentų tampa klausimai, kuriuos sau kelia filmo herojai. Susidūręs su sunkumais Tomas neklausia, kodėl turėčiau tai tęsti, jo galvoje sukasi vienintelis klausimas – kaip aš galėčiau tai tęsti? Šie skirtumai, nors gali atrodyti girdėti ir savaime suprantami – nėra nesvarbūs. Medijos iš tiesų veikia tai, kaip mes elgiamės. Nemažai tyrimų parodė, kad tiek smurtas, tiek santykių modeliai, kuriuos mes matome ekrane, nemaža dalimi vėliau yra perkeliami į realias situacijas.
Todėl klausimas, kodėl turėčiau visa tai tęsti, nėra vien asmeninis. Greičiau tai viso laikmečio problema, kurią didžiąja dalimi sukuria masinė kultūra. Medijoms nuolat ir gan agresyviai siūlant naujas darbo, kelionių ir laisvalaikio galimybes, tampa vis sunkiau vėl ir vėl neklausti: o gal tikrai galima gyventi dar geriau? Ir kodėl gi neturėčiau mesti to, ką pradėjau, ypač, jei tai nėra lengva? Panašus procesas vyksta ir santykių srityje. Kai meilė rodoma kaip priemonė, lengvas laisvalaikio užsiėmimas ar tiesiog malonumas, jos vertė krenta. Tada ją gali pakeisti kitos, lengviau įgyjamos prekės ar santykiai, kurie nereikalauja didesnių pastangų ir yra patogūs. Taip atsiranda visuomenė, kuri nėra nei laisva, nei demokratiška (jei turime mintyje prielaidą, kad sėkmingai demokratijai reikalingi laisvi žmonės). Todėl labai svarbu nepamiršti, kad populiarioji kultūra yra tiesiog skirta parduoti ir neturi nieko bendro su gyvenimu. Jei tai suprasime, klausimą – kodėl turėčiau visa tai tęsti, sau užduosime rečiau. Ir tokiu būdu kursime tvaresnę bei tikrai laisvesnę visuomenę.
„Šeimos institutas“ drauge su bendradarbiais vykdo projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“. Daugiau apie projektą skaitykite http://www.seimos.org/seima-kulturoje/.
